Knygų kūrėjai pristato – „Pono kampo” anatomija
Pasakoja rašytojas BENAS BĖRANTAS:
Rašydamas vaikams daugiausia įkvėpimo randu savo paties vaikystėje. Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis knygos „Ponas Kampas“ veikėjas Jovaras raudonu flomasteriu ant baltų tapetų už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką, kurio niekas ilgai nepastebėjo, o paskui jau nebegalėjo išsiaiškinti, ar tai mano, ar sesės darbas. Nuo šio prisiminimo viskas ir prasidėjo.
Taip pat jau kuris laikas norėjau parašyti knygą apie tėvų susipažinimą. Kai buvau mažas, man labai patikdavo klausytis tokių istorijų, todėl pagalvojau, kad ir dabartiniams vaikams galėtų būti įdomu, kaip susitiko jų mamos ir tėčiai. Galų gale kiekvienoje knygoje stengiuosi pasidalyti kokia nors patirtimi, o šįkart tai buvo puiki proga pakalbėti apie namų kaip saugios erdvės ir kūrybiško bendravimo svarbą šeimoje.
Kurdamas knygos siužetą pasitelkiau šeimos medžio principą – istorija prasideda nuo pagrindinio veikėjo Jovaro, o paskui išsišakoja į jo tėvus bei senelius. Pasakojime kiek nebūdingai paveikslėlių knygoms egzistuoja ne tik dabartis, bet ir praeitis. Tai rizikingas sprendimas, bet nusprendžiau, kad gali tapti puikia proga pakalbėti apie tai, jog egzistuoja ne tik DABAR IR ČIA. Visas dabarties veiksmas įvyksta per mažiau nei pusdienį, o praeityje apima kur kas ilgesnį laiką.
Pasakoja iliustruotoja TANIA REX:
Man visada iliustracijos idėją, stilistiką, padiktuoja pats kūrinys, tekstas. Iliustruoju labai skirtingų autorių kūrinius ir kiekvieną kartą tai yra iššūkis. Bet visada svarbiausias kriterijus, kad piešinys patiktų man pačiai. Be to, man labai patinka eksperimentuoti. Kurti identiškos stilistikos iliustracijas man būtų tiesiog nuobodu. Šioje knygoje mano tikslas buvo sukurti ryškias, vizualiai žaismingas bei šiltas iliustracijas. Tad šį kartą ir spalvos rėžia akį, ir kompozicijos perkrautos, ir perspektyvos – iš įvairiausių kampų. Nors yra ir vizualių pauzių. Dar buvo be galo smagu žaisti su detalėmis, kurioms skyriau tikrai daug dėmesio.
Pati knygos idėja reikalavo naudoti vaikų priešinius, tad į pagalbą kviečiaus savo sūnų Povilą (8 m.) ir šeimos draugų sūnų Juozą (7 m.). Jie paskolino man savo eskizų bloknotus ir mokyklinius darbus, iš kurių atrinkau labiausiai šiai knygai tinkančius piešinius. Povilas taip pat gavo specialių užsakymų – nupiešti katiną, papūgą, žiurkėną ir kitus gyvūnėlius. Ne viskas iš karto tiko ir pavyko, tad „kankinti“ sūnų porą savaičių. Atsimenu, vasarą atsisėsdavome ryte prie darbo stalo ir kaip tikrame darbe vaikas labai kantriai ir sąžiningai piešė mamos „užsakymą“.