Knygų kūrėjai pristato – „Ypatingo“ anatomija

Pasakoja rašytoja MODESTA JURGAITYTĖ:

Sąmoningo prisiruošimo, pasiruošimo, atsisėdimo prie teksto nė nebuvo. Nei planavau, nei žadėjau. Tas tekstas tiesiog atsirado. Kartkartėmis pastebiu vaikus, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių sunku – fizinių savybių, emocinių problemų, šeimos santykių. Galvoju, kaip jiems yra sunku. Ar įmanoma parašyti tekstą, kuris lyg ir bandytų paaiškinti, kaip būti su tuo sunkumu, kaip jį tverti, nuo jo nebėgti? Būtent – nebėgti, bandyti priimti. Ir tuo tekstu nemokyti. O per istoriją atskleisti galimybę, vieną iš būdų.

Gal knygoje „Ypatingas“ ne viskas yra teisingai sudėliota, gal ne viskas psichologiškai teisingai išspręsta, bet ir gyvenime ne viskas teisinga, o juo labiau – tekstuose. Tekstui iš esmės leidau būti tokiam, kokį pajaučiau, žinoma, su tam tikrais taisymais, bet daugiau formaliais, ne turinio.

Pasakoja iliustruotoja RASA JANČIAUSKAITĖ:

Visų pirma, sprendžiau klausimą, kaip pavaizduoti pagrindinio veikėjo širdį, kuri yra kūno išorėje. Svarsčiau: ar naudoti širdies simbolį, ar vaizduoti tikrą širdies organą. Ir galiausiai apsistojau ties trečiuoju variantu – vaizduoti tik širdies užuominą, jausmą.

Pabandžiau ant lapo nupiešti širdį, pirštą išsitepusi anglimi, ir pagalvojau, kad toks priėjimas prie šios temos labai tinkamas man pačiai. Svarsčiau, kad tai tarsi širdies lietimas, baksnojimas, o tokia metafora turi dvigubą potekstę. Juk galime paliesti, paglostyti, bet galime pirštu durti tiesiai į skaudulį…

Kadangi knygos tema yra jautri ir pati savaime kelia stiprius pojūčius bei reakcijas, norėjosi nuasmeninti aplinką ir veikėjus. Bandžiau sukurti aplinką ir personažus, kurie tik simbolių kalba duotų užuominas apie save. Nenorėjau, kad personažas Juozapas turėtų aiškų įvaizdį, būtų panašus į realų žmogų. Mano piešiniuose šis personažas yra ono ir apskritai tik būsena. Kiekvieno mūsų vidinė būsena.

Skaitykite visą tekstą…