Garsus katalonų rašytojas Oriolas Canosa: „Kiekvienam skaitytojui suprantamos knygos tos, kurias vadiname vaikų literatūra“
Oriolas Canosa – garsus katalonų rašytojas, literatūros vaikams kūrėjas, daugiau nei 30 knygų autorius ir vienas iš knygyno „Pebre Negre“ įkūrėjų taip pamilo vaikų literatūrą, kad dabar knygos suaugusiesiems jį domina kur kas mažiau. Rašytojas teigia, kad nėra sutikęs vaikų, kurie per metus neperskaitytų bent vienos knygos, o neskaitančių suaugusiųjų labai daug.
Oriolas Canosa laukiamas svečias vaikų literatūros industrijos dienų „Kūrėjų sala“ renginiuose, kurie lapkričio 13–15 dienomis vyks Vilniuje, UNESCO literatūros mieste. Vaikų literatūros mėgėjus, rašytojus, dailininkus, agentus, leidėjus, ir studentus subursiantis renginys šiemet skirtas cenzūros vaikų literatūroje temai nagrinėti. Be to, lapkričio 13 d. Vilniaus universitete vyks atvira Oriolo Canosos paskaita „Mažesnis gyvenimas, skirtas mažesniam žanrui, mažiau žinoma kalba“, kurioje rašytojas pasidalins savo patirtimi apie vaikų literatūrą ir mažesesnių kalbų išlaikymo svarbą.
Su Oriolu Canosa kalbamės apie šiuolaikines vaikų literatūros tendencijas, jaunimui aktualias temas ir jo išskirtinį pomėgį pėsčiomis keliauti po Europą.
Esate žinomas katalonų rašytojas, jūsų knygos vaikams išverstos į daugybę kalbų. Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias ir kada jo ašimi tapo vaikų literatūra?
Vienas iš mano vaikystės draugų – iliustruotojas. Jis pasiūlė kartu sukurti paveikslėlių knygą. Iš pradžių man tai buvo tik žaidimas, tačiau berašydamas supratau, kad viskas daug sudėtingiau ir privalau į šią užduotį žiūrėti atsakingai. Pradėjau domėtis paveikslėlių knygomis, jų rašymo specifika. Po truputį grįžo ir atsiminimai apie mano paties vaikystėje skaitytas knygeles. Vaikų literatūra taip „užsikrėčiau“, kad dabar knygos suaugusiesiems mane domina kur kas mažiau.
Gyvenate Barselonoje, kur 2014 m. su dviem kolegomis įkūrėte knygyną „Pebre Negre“, skirtą vaikų ir paauglių literatūrai. Kaip atsirenkate, kokias knygas siūlyti savo lankytojams? Kokias kriterijais vadovaujatės?
Nors knygyne jau senokai nebedirbu, galiu pasakyti, kad pagrindinis atrankos kriterijus – kokybė. Net jeigu knyga man asmeniškai nelabai patinka, bet yra tikrai gera, ji nusipelno rasti kelią pas skaitytoją. Šiuolaikinė vaikų literatūra labai įvairi – privalome šią vertybę išsaugoti.
Neabejoju, kad knygos jus lydėjo nuo pat vaikystės. Kas, jūsų manymu, vaikų literatūroje šiandien labiausiai pasikeitę?
Ryškiausias mano pastebimas pokytis yra leidybos tempai. Šiandien knygos išleidžiamos daug greičiau ir tai iš dalies lemia mūsų kartai būdingas skubėjimas. Būtent dėl šio greito tempo vaikų knygose vis mažiau aprašymų. Dabartinė karta orientuojasi į vizualiąją išraišką: jiems sudėtinga susikurti vaizdą vien iš aprašymo, todėl būtinos iliustracijos. Manau, kad mes, rašytojai, turime tiesti tiltą tarp šiuolaikinio skaitytojo ir klasikinės literatūros.
Kokios knygos šiuo metu populiariausios tarp jaunųjų skaitytojų? Kokios tendencijos ir temos dominuoja?
Net ir mėgstantys skaityti vaikai nenoriai išbando naujus žanrus ar temas, todėl atrasti jiems patinkančią knygą sudėtinga. Kitaip nei daug įvairių knygų perskaičiusiems ir eksperimentuoti nebijantiems suaugusiesiems, vaikams išsirinkti būna sunku. Todėl mažuosius skaitytojus taip traukia knygų serijos, nes jeigu patiko pirmoji dalis, tikėtina, kad ir kitos nenuvils.
Esate išleidęs per trisdešimt knygų vaikams! Pasmalsausiu – koks jūsų kūrybinis procesas? Ar laikotės tam tikro rašymo režimo, ar kūryba jums spontaniškas proveržis?
Bet kokie bandymai laikytis rašymo režimo subliuško šeimoje atsiradus antrajam vaikui. Paroje nebeužtenka laiko, o nuveikti reikia tiek daug: ir išsiskalbti, ir paruošti maistą, ir pas gydytoją nulėkti, ir po medžius pasikarstyti! Kol vaikai mokykloje, stengiuosi dirbti pagal šiek tiek griežtesnę dienotvarkę. Mažiesiems sumigus, vakare vėl imuosi rašymo. Kūrybinių proveržių vis dar pasitaiko, bet tai dažniausiai atsitinka maudantis po dušu, važiuojant autobusu ar tiesiog einant gatve.
Įdomu tai, kad didelę savo laiko dalį skiriate apsilankymams mokyklose, susitikimams ir dirbtuvėms. Kaip apibūdintumėte bendrą veiklą su mokiniais? Kuo pasižymi šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai?
Vaikai visada yra vaikai. Jie daug smalsesni už suaugusiuosius, neturi tiek socialinių „filtrų“, todėl atvirai išsako savo mintis, net jei ir ne visada malonu tai girdėti. Bet rašytojams toks bendravimas tik į naudą, nes nevaržomai reiškiamos nuomonės padeda mums suprasti, kas vaikams patinka, o kas ne. Manau, kad autoriams labai svarbu palaikyti ryšį su vaikais, nes mes patys jau labai seniai buvome maži ir daug kas, deja, pasimiršę.
Girdėjau, kad pavargęs nuo knygų ne šiaip išeinate pasivaikščioti, bet esate pėsčiomis išmaišęs visą Europą. Išduokite paslaptį – kaip ryžtatės tokioms išvykoms? Turbūt su savimi vis tiek pasiimate nors vieną knygą ar bent nedidelę užrašinę?
Sėdęs į lėktuvą Barselonoje ir nusileidęs Vilniuje supranti, kad kelionėje daugių daugiausia pamatei Alpių viršūnes per mažą langelį. O štai traukdamas pėsčiomis jauti kiekvieną kilometrą, turi laiko apmąstyti kiekvieną aplankytą vietą ar sutiktą žmogų… Tokios skirtingas vietas sujungiančios kelionės man labai patinka. Kol neturėjau vaikų, labai mėgdavau vaikščioti vienas. Į išvykas būtinai pasiimdavau knygų ir užrašinę!
Šiemet gal ir ne pėsčiomis, bet atvykstate į Vilniuje vyksiantį renginį „Kūrėjų sala“, skirtą vaikų literatūros kūrėjams ir entuziastams. Lapkričio 13 d. Vilniaus universitete skaitysite atvirą paskaitą „Mažesnis gyvenimas, skirtas mažesnio žanro knygoms, parašytoms mažiau žinoma kalba“. Kaip manote, kodėl vaikų literatūros žanrui vis dar skiriama per mažai dėmesio?
Mes, suaugusieji, į vaikus ir tai, kas su jais susiję, visada žiūrime šiek tiek iš aukšto. Taip pat ir dėl vaikų literatūros: ji dažnai laikoma menkesniu žanru. Bet taip tikrai nėra, nei pagal skaičių (nesu sutikęs vaikų, kurie per metus neperskaito nė vienos knygos, o neskaitančių suaugusiųjų labai daug), nei pagal kūrinio sudėtingumą (daugelis suaugusiųjų literatūros kūrėjų nesugebėtų parašyti knygos vaikams). Atrodo, kad egzistuoja suaugusiesiems skirta literatūra iš didžiosios raidės ir visi kiti, menkesni žanrai: erotinė literatūra, mokslinė fantastika ir vaikų literatūra. Bet yra atvirkščiai: populiariausios, kiekvienam skaitytojui suprantamos knygos tos, kurias vadiname vaikų literatūra.
Šių metų „Kūrėjų salos“ tema – cenzūra vaikų literatūroje. Galbūt esate pastebėjęs, kokios temos ar veikėjai šiuolaikinėje vaikų literatūroje vis dar tabu? Ar šią situaciją įmanoma pakeisti?
Man atrodo, kad per keletą dešimtmečių Europa šiuo atžvilgiu pasistūmėjo į priekį: imta vis labiau atsižvelgti į žmogaus teises, priešintis cenzūrai. Tačiau šiuo metu vėl pradedame judėti atgal. Gimiau likus trims dienoms iki diktatoriaus Franco mirties, todėl mano vaikystė ir jaunystė buvo lyg išnirimas iš tamsos į šviesą. Atėję iš ten, kur žmonės negalėjo reikšti savo nuomonės, kur buvo taikoma griežta cenzūra, judėjome visiškos laisvės link. Tačiau pastaraisiais metais pastebiu, kad vėl atsiranda ribojamų temų – nenorima žmonių trikdyti, vengiama neigiamo poveikio pardavimui ir pan. Manęs paties kartais paprašo nesakyti tam tikrų dalykų, o prieš dešimt ar penkiolika metų to tikrai nebūtų buvę. Keblumų kyla ir dėl klasikos kūrinių: dažnam šiuolaikiniam rašytojui būtų sunku išleisti tokią knygą, kokios pasirodydavo prieš trisdešimt ar šimtą metų.
Neseniai menininkės Olgos Capdevilos pasiteiravau, kaip ji įsivaizduotų Kataloniją žmogaus pavidalu. Olgos manymu, tai būtų tvirta ir galinga moteris. O kaip atrodo jums? Kokiomis išskirtinėmis savybėmis pasižymi Katalonija?
Šis regionas turi labai turtingą, bet mažai kam žinomą (ne tik kitose šalyse, bet ir pačioje Katalonijoje) mitologinį paveldą. Tikriausiai tai kiekvienos mažos tautos dalia. Vienas iš šių mitologinių personažų geležinę valią įkūnijantis Pericó. Ši būtybė turi gebėjimą nuolat keistis – ji gali virsti nepaprastai stipriu milžinu ar mažyčiu, beveik nepastebimu padarėliu. Katalonija, mano manymu, kažkuo panaši į šį personažą: kai kuriais atžvilgiais esame nedidelė šalis, o kitose srityse turime galių, leidžiančių mums augti ir skleistis.
Interviu parengė Lina Simutytė
Iš anglų k. vertė Audronė Kvietkutė
Literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ organizuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ įkurta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio programą rasite www.vaikuknygusala.lt
GALERIJA
