Knygų kūrėjai pristato – “Domo ir Tomo” anatomija

Pasakoja rašytojas TOMAS DIRGĖLA:

Vieną vakarą, viešėdamas pas šeimą Palangoje, atsiverčiau Deivido Valjamso „Močiutę plėšikę“. Perskaičiau vieną skyrių, antrą, trečią, ketvirtą ir šiek tiek penkto, o tada knygą padėjau į šalį. Ne todėl, kad būtų buvę neįdomu. Tiesiog kilo mintis parašyti ką nors panašaus. O jei pavadinimą pakeisti į „Plėšikę močiutę“, berniuką Beną – į mergaitę Benę, o Karūnos brangenybės paversti Brangenybių karūna?

Šio plano atsisakiau prisiminęs vaikystę, kai būdamas savo skaitytojų amžiaus be galo žavėjausi detektyvais: patikdavo apie juos ir skaityti (Šerloko Holmso ar Kalio Bliumkvisto nuotykius), ir žiūrėti (ypač – rusiškąją Holmso versiją), ir žaisti apsimetant Šerloku, skaitant „Akistatos“ laikraštį ir visur nešiojantis močiutės didinamąjį stiklą. Tad kodėl nepasičiupti populiariosios literatūros stiliaus, vaikystės meilės detektyvams ir iš to nepadaryti ko nors įdomaus? O kad skaitytojai rastų sau artimą aplinką, visos „Domo ir Tomo“ dalys yra susijusios su mokykla.

Pasakoja iliustruotojas RYTIS DAUKANTAS:

Knyga „Domas ir Tomas“ skirta labiau berniukų auditorijai. Tekstas dinamiškas, pilnas humoro. Pagrindiniai herojai ne tik sprendžia rimtus galvosūkius, bet ir daug juokauja, patenka į pačias kvailiausias situacijas. Natūralu, kad tokiai knygai reikia šmaikščių iliustaracijų. Mano pasirinktas stilius yra šiuolaikiškas, artimas karikatūros žanrui.

Man, kaip dailininkui, buvo suteikta didelė laisvė. Visi pagrindiniai personažai sukurti eskizuojant. Autorius ir redaktorius padėjo atrinkti galutinius variantus iš mano pasiūlytų eskizų. Iliustruodamas stengiausi perteikti charakterį ir nuotaiką, artimą knygos turiniui. Vis dėlto, galvodamas apie pagrindinius herojus, t.y. moksleivius ir mokytojus, prisiminiau ir savo mokyklos laikų draugus, mokytojus ir bendrą mokyklos atmosferą. Galbūt kai kurie personažai yra šiek tiek panašūs į tuos, su kuriais teko bendrauti, kai buvau vaikas.

Skaityti visą tekstą…