Knygų kūrėjai pristato – „Lietus ir skafandras” anatomija
Pasakoja rašytoja DOVILĖ ZAVEDSKAITĖ:
„Lietų ir skafandrą“ parašiau 2017-ų vasarą, rugpjūtį, vienu atsikvėpimu, per kokias tris savaites. Tuo laiku labai daug mąsčiau apie tai, kad nėra jokių universalių dalykų, kad kiekvienas viską patiriame savaip. Kad kiekvienas turime savo lietų ir savo jūrą. Kad nėra generalinės jūros – yra daug visokių, kiekvienam po vieną. Tuolaik drauge ėmiau suprasti, kad ir tokio daikto, kaip gyvenimo laimė nėra. Yra tik kartais laimė, truputį čia laimė, truputį su tuo laimė. Na ir, žinoma, lietus: visada man jo buvo gaila. Mūsuose priimta jo nemėgti, sakyti lietus sugadino atostogas arba viskas būtų gerai, jei tik šitaip nepliauptų. Tai ką, atsiprašau, galvoti lietui?
Tos vasaros pradžioje su bičiuliais ėjome į žygį pėsčiomis. Sakau nė kiek nepadidindama: lijo visas keturias paras, nuo ryto iki ryto, nuo žygio pradžios iki paskutinės minutės. Žygiui įpusėjus nebeturėjome nieko sauso – miegodavome šlapiose palapinėse, visi rūbai, miegmaišiai, puodai buvo šlapi.
Nuo to laiko nustojau nešiotis skėtį: jei sugebėjau keturias paras praleisti lietuje, tai ką jau ten koks pusvalandis? Kaip tik tada kažkur išgirdau ir frazę: „Some of us feel the rain, and some just get wet“. Prasidėjo mano ir lietaus draugystė. Norėjau sukurti kūrinį, kuriame galėčiau jį legalizuoti, leisti jam būti, ištrinti visą tą mūsų „alergiją“ lietui.
Pasakoja iliustruotoja JURGA ŠARMAVIČIŪTĖ:
Istorija svarbi, jos autorius svarbus. Susitikusi su Dovile paklausiau, kas jai patinka. Tekstas dar nebuvo galutinis, knyga buvo sumanyta kaip pjesė. Supratau, kad tai jautri istorija apie santykį, sugebėjimą būti kartu, apie jausmą.
Pasirinkau minimalizmą, nedetalizuotus charakterius, primityvų piešinį, koliažo elementus, geometrinių formų pasikartojimus. Jautraus teksto ir primityviu būdu suręstų vaizdų sąjunga.
Su autore pasitarėm, kad tikriausiai vieno iš pagrindinių herojų, lietaus personalizuoti nereikėtų. Tai stichija ir gali būti vaizduojama simboliais, užuominom. Kai skaitai ir įsijauti, pasijunti tuo vaiku, jautriąja mergaite, tad šiek tiek ir pati esu ta mergaitė skafandre. Bet drąsiai galiu persikūnyti į didelį linksmą lokį, kuris apkabina mergaitę, kai jai to labiausiai reikia.