KNYGŲ KŪRĖJAI PRISTATO – “PASLAPČIAUSIA PASLAPTIS” ANATOMIJA
Pasakoja rašytoja EVELINA DACIŪTĖ:
Į vaikų poetės batus įšokau visai netikėtai, nepasirengusi ir, prisipažįstu, reikėjo nemažai vaikščioti, kol jie bent šiek tiek prasitampė. Nors eilėraščius rašiau ne vienus metus, bet apie jų leidybą rimtai negalvojau.
Yra kūrėjų, kurie sakosi rašą savo vidiniam vaikui. Aš veikiau iš tų, kurie rašo išoriniam. Bet kai rašau, tas vidinis vaikas veikiausiai prisideda šnabždesiais, leisdamas prisiminimų miglą ir kreipdamas seniai vaikščiotais takeliais.
Eilėraščius rašau, kur pakliūva. Kad ir kaip nepoetiškai tai skambėtų. Virdama sriubą, stebėdama vaikų aikštelėje žaidžiančius vaikus, kelionėje. TA eilutė, TAS posmas gali iššokti einant pasivaikščioti, lankstant drabužius, pasilenkus pažiūrėti, ar jau iškepė pyragas, prisėdus po ilgo pasivaikščiojimo prie upės, žvelgiant į vandenyną.
Pasakoja iliustruotoja AGNĖ NANANAI:
Perskaičiusi tekstą pirmiausia galvoju apie knygos nuotaiką. Šį kartą buvo aišku, kokia technika dirbsiu – pieštuku – vadinasi, bus subtilu. Knygoje daug kalbama apie vaiko jausmus, situacijas vaiko akimis.
O man buvo didžiausia laimė, kad pagaliau atėjo kūrinys, kur galėsiu viską piešti paprastu pieštuku su trupučiu spalvų. Bedirbant tų spalvų padaugėjo, kai kuriuose atvartuose net spalvos daugiau nei pilko pieštuko, bet aš labai mėgavausi procesu. Iššūkis buvo puslapiuose nesikartoti kompoziciškai, surasti užpildymo ir erdvės balansą. Taip pat atrasti pačią knygos vizualiąją koncepciją, kas sujungtų net ir kai kuriuos gana skirtingos nuotaikos eilėraščius.
Nors paprastai eilėraščių knygos neturi pagrindinio herojaus, šiuo atveju pati sau jį išskyriau – tai yra vaikas. Bežiūrinėjant visokių laikotarpių vaikų fotografijas ir gimė pagrindinė iliustracijų idėja – didelis/mažas. Vienuose eilėraščiuose dominuoja didelis vaikas su mažutėmis detalėmis, kitose – didelis jausmas ar vaiko mintis su mažu vaiku.