Knygų kūrėjai pristato – “Sibiro haiku” anatomija

Pasakoja rašytoja JURGA VILĖ:

Galima sakyti, viskas prasidėjo nuo sušalusios bulvės. Vaikystėje tėtis pasakodavo, kaip Sibire radęs sušalusią bulvę su džiaugsmu ją suvalgydavo. Ta bulvė įstrigo mano galvoje ilgam, kol galiausiai sudygo mintimi parašyti knygą. Prasidėjus Atgimimui, skaičiau tremtinių istorijas, prisiminimus ir liudijimus, buvau pasinėrusi į tremties literatūrą. Ir visą laiką neapleido jausmas, kad turiu kažką pridurti nuo savęs. Tada dar tiksliai nežinojau, ką būtent. Mane ypač domino lietuvių vaikų parvežimas namo „našlaičių traukiniu“. Tokiu ir mano tėtis grįžo. Vis dėlto mėgindama aprašyti tą kelionę, supratau, kad apsiriboti vienu tremties epizodu neišeis. Pradėjau galvoti apie skaitytojus. Stebėjau jau ūgtelėjusius savo vaikus. Kalbėjausi su jais. Mačiau, kokia tremtis jiems tolima ir svetima. Norėjosi priartinti tą skaudų laikotarpį prie šių dienų, pamėginti papasakoti labai asmeniškai, prisiliesti jautriai, sudominti vaikus neįprastu knygos žanru, pakviesti juos į keistą kelionę.

Pasakoja iliustruotoja LINA ITAGAKI :

Man patinka piešti pieštuku ant popieriaus, tad iš karto žinojau, kad piešiu taip. O spalvinau „Photoshop“ programa, nes taip greičiau ir paprasčiau, lengviau tvarkyti. Čia labiau apie priemones. O dėl stiliaus – aš nesirenku kokiu stiliumi piešiu, pasirenku, o tada – kaip gaunasi, taip gaunasi. Jei būčiau piešusi akrilu ar spalvotais pieštukais, ar flomasteriais, viskas atrodytų atitinkamai visiškai kitaip, nes su priemonėmis keičiasi ir mano stilius.

Skaitykite visą tekstą…