Komiksai iš antropoceno: pokalbis su lietuvių ir italų menininkėmis

Keturios lietuvių ir italų menininkės – Akvilė Magicdust, Rebecca Valente, Kornelija Žalpytė ir Giulia Tudori – susiskirstė į poras kurti komiksų apie žmogaus ir gamtos santykį šiandienos pasaulyje.

Temos: 2 Knygos Komiksai Projektą inicijavo „Vaikų knygų sala“ kartu su Bolonijoje veikiančia kultūros asociacija „Hamelin“. Jų bendros istorijos apie gamtą, draugystę ir jautrumą aplinkai bus nemokamai platinamos lietuvių ir italų kalbomis. Projektas bus pristatomas festivaliuose „Kūrėjų sala“ ir „Vaikų knygų sala“ lapkričio 19–22 d. Vilniuje, o kitą pavasarį kūrėjos keliaus dalytis savo komiksų magija į Boloniją. – Giulia ir Kornelija, ar galėtumėte papasakoti, kaip atsirado komikso „Magiškas puodas“ idėja? Giulia: Netoli mano namų teka upė, o šalia jos yra rami, žalumos apsupta vietelė. Su Kornelija nusprendėme ten pasivaikščioti ir prisėdome ant žolės piešti. Abi mėgstame gamtos temas – vabzdžius, įvairius gyvūnus, augalus – todėl atrodė visiškai natūralu tiesiogine prasme panirti į gamtą ir taip pasisemti naujų idėjų.

Pradėjome piešti ir iš popieriaus karpyti formas, o tada keisdavomės eskizais, kad galėtume tęsti kitos pradėtą darbą. Nuo pat pradžių abi piešėme ant to paties popieriaus lapo – ir būtent tas bendras žaidimas pagimdė keletą tarpusavyje susipynusių idėjų.

Kartą viena mūsų priklijavo popieriaus gabalėlį, primenantį tuščiavidurį medžio kamieną, kuriame kaupiasi lietaus vanduo, o kita prie jo nupiešė smalsiai stebinčių vaikų grupelę. Tada ir gimė stebuklingojo gė́rimo idėja! Tai buvo toks jaudinantis lūžio momentas – jis atvėrė begales galimybių tolesniems nuotykiams. Abi mėgstame kurti veikėjus, įkvėptus gamtos formų, todėl atrodė natūralu „sujungti taškus“ ir prikelti miško dvasias. Buvo tikras džiaugsmas formuoti ir atrinkti šiuos personažus, kol galiausiai atsirado galutiniai veikėjai. Kai atėjo metas baigti kuriamas iliustracijas, norėjome išsaugoti tą pačią pirmojo kūrybinio žaidimo gaivą ir spontaniškumą. Išbandėme įvairias technikas, tačiau galiausiai sugrįžome prie akvarelės ir pieštuko lengvumo – derinio, kuris tiksliai perteikė jausmą, kokį norėjome sužadinti. Kornelija: Taip, viskas prasidėjo, kai abi nuėjome į parką Bolonijoje ir pradėjome kalbėtis apie savo vaikystės žaidimus, kurie mums patiko – atradome tiek naujų, tiek labai panašių dalykų. Visa ta diena virto brangiu prisiminimu. Parke daug eskizavome – piešėme po vieną, o paskui sugalvojome žaidimą: tęsti viena kitos piešinius. Kai pamatėme, kaip paprasta ir smagu toks procesas, nusprendėme, kad būtent taip kursime savo komiksą – žaismingai, papildydamos viena kitos kūrinius.

Pati istorija, kaip jau minėta, pasakoja apie paprastą žaidimą, kuris vaikų vaizduotėje virsta stebuklingu nuotykiu. Noriu tikėti, kad kiekvienas esame bent kartą žaidę „magiško gėrimo“ ar „burtų sriubos“ žaidimą – maišę purvą, lapus, gėles, akmenukus įsivaizduodami, kad tuoj įvyks kažkas nepaprasta. Tokie buvo mūsų, mano ir Giulios, vaikystės žaidimai, tad mums nebuvo sunku juos atgaivinti. Tačiau šiandienos vaikams, kurie rečiau žaidžia lauke, tai galėtų būti tarsi naujas žaidimo receptas.

Šia istorija norime papasakoti ne tik apie tai, kaip žaisdavome ir kalbėdavomės su mus supančia gamta, bet ir pakviesti vaikus pabandyti patiems užmegzti tokį ryšį su gamta. – Galutinis rezultatas skamba kaip vienas balsas, nors abi prisidėjote tiek prie teksto, tiek prie vaizdų. Kaip jums pavyko taip organiškai suderinti visus kūrinio elementus? Giulia: Manau, taip nutiko todėl, kad su Kornelija iš tiesų dalijamės tuo pačiu vizualiniu pasauliu. Tai nuostabu – mūsų idėjos dažnai sutampa taip natūraliai, kad neretai abi galvojame tą patį tuo pačiu metu. Tai ypač išryškėjo kuriant kadruotę: kiekviena dirbome prie kelių puslapių, dėliojome grafinių vaizdų sekas, o vėliau jas parodžius viena kitai paaiškėdavo, kad mūsų sprendimai beveik idealiai sutampa. Rasti kitą iliustratorę, su kuria galėtum taip tiksliai susiderinti, yra tikrai ypatinga patirtis – tarsi turėtum dvigubą arba net keturgubą variklį. Vėliau, kai dėl kito bendro projekto atvykau į Lietuvą, turėjome galimybę dirbti kartu petys į petį prie galutinių iliustracijų. Dar viena sėkmė buvo ta, kad abi mėgstame panašias spalvų paletes ir naudojame tas pačias akvarelės bei guašo priemones, todėl pažodžiui turėjome tuos pačius atspalvius.

Piešimo ir spalvinimo procesas taip pat vyko labai sklandžiai: pasiskirstėme puslapius taip, kad Kornelija kurtų veikėjus pradinėse ir paskutinėse scenose, o aš susitelkiau į centrinę istorijos dalį, kurioje vaikai transformuojasi. Vėliau apsikeitėme puslapiais ir kiekviena užbaigėme kitos iliustracijų fonus. Tokiu būdu net ir menki mūsų stiliaus skirtumai natūraliai susiliejo pasakojime, tapdami jo vidinės darnos dalimi. Kornelija: Dirbti su Giulia labai lengva – jaučiuosi tarsi mąstytume viena galva. Tokie kūrybiniai susiderinimai gyvenime pasitaiko retai! Man atrodo, kad abi turime tiek pat žaismingumo ir polėkio kalbėti apie nuotykius, todėl rašyti kartu ir perkelti idėjas į popierių bei įkūnyti jas personažuose buvo visai nesunku. Man tai pirmas toks didelis bendradarbiavimo projektas – kai viską nuo piešimo iki rašymo darai drauge. Esu nepaprastai patenkinta rezultatu: nuo šilto kūrybos proceso iki pat galutinio kūrinio. – Kokias idėjas ar emocijas norėjote perteikti savo pasakojimu? Giulia: Kurdamos „Magišką puodą“ norėjome tyrinėti gilų ir sudėtingą žmogaus bei gamtos santykį – tokį, kuris kartu yra ir švelnus, ir paslaptingas, kupinas nuostabos, net ir baimės. Miškas šiame pasakojime nėra tik fonas – tai gyva, kvėpuojanti būtybė. Jis priima ir saugo, bet kartu slepia paslaptis bei išbandymus. Tai pasaulis, kurio vaikai turi išmokti klausytis – ne per kontrolę ar burtus, o per atvirumą, smalsumą ir tiesioginį patyrimą. „Magiškas puodas“ ir „burtų gėrimas“ yra metaforos žmogaus troškimui atkurti ar valdyti gamtą, mėginimui dirbtinai atkartoti jos magiją. Tačiau tikrasis ryšys gimsta tik tada, kai vaikai visiškai panyra į pačią gamtą: per virsmą, pasiklydimą, per audrą ir po jos nubundančius pojūčius. Tik atsiduodami nežinomybei vaikai iš tiesų tampa juos supančio pasaulio dalimi.

Ši istorija pasakojama iš vaiko perspektyvos, nes vaikystė savyje slepia tam tikrą instinktyvų išmintingumą – gebėjimą matyti stebuklą pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Vaikams miškas nėra tylus ar negyvas – jis kalba, keičiasi, transformuojasi. Jų vaizduotė leidžia peržengti ribą tarp žmogaus ir nežmogiškosios gamtos. Tapdami grybu, akmeniu ar varle, jie ne tik apsimeta esą gamta – jie tampa jos dalimi. Istorijos ritmas svyruoja tarp jaudulio ir baimės akimirkų, primenančių mažą iniciacijos ritualą. Jusliniai elementai – vanduo, samanos, vėjas, audra – kuria organišką, įtraukiantį pasaulį, kuriame viskas atrodo gyva ir tarpusavyje susiję. Miškas čia kalba ne žodžiais, o pojūčiais ir simboliais. Galiausiai, kai vaikai grįžta namo su savo „amuletais“, kasdienis pasaulis jau atrodo šiek tiek pasikeitęs. Magija niekur nedingsta – ji tiesiog tampa jų dalimi. Kornelija: Man turbūt svarbiausia buvo perteikti tą paprastą būdą, kaip per žaidimą galima susijungti su gamta. Vaikų žaidimas tarsi atveria portalą į kitą pasaulį. Jis tampa toks įtraukiantis, kad ima atrodyti, jog tai jau nebe tik žaidimas. Rodydamos veikėjų entuziazmą norėjome, kad skaitytojas pamatytų, kaip palaipsniui įsiplieskia vaizduotė – vis stipriau ir stipriau jie įsijaučia į savo stebuklingus vaidmenis, kol galiausiai įvyksta „sprogimas“ (kuris, būkime atviri, tikrovėje jų nepavertė miško būtybėmis) ir jie patiki, kad tapo kažkuo kitu – kažkuo, kuo nebūtų galėję tapti be to stipraus tikėjimo jausmo. Žaidimas kaip portalas ir kaip ryšys su gamta mums buvo pagrindinė idėja, o visos kitos istorijos detalės – pavyzdžiui, vaikų susitikimas pabaigoje – tik sustiprina mintį apie bendrystę, džiaugsmą ir paguodą, kai kartu patiri kažką nepaprasta.

– Kas jums bendradarbiaujant labiausiai įkvėpė ar buvo netikėta? Kiek prieš susitikdamos žinojote apie komiksų kūrimo tradicijas viena kitos šalyse ir ar šis procesas pakeitė jūsų požiūrį? Giulia: Dirbti kartu nėra visada lengva, ypač su tokiu projektu kaip šis – o dar sudėtingiau, kai pasirinktas būdas pažodžiui reiškia piešti ant tų pačių puslapių. Iliustratoriams tai jau savaime iššūkis – reikia rasti būdą, kaip sujungti du skirtingus stilius taip, kad puslapis nevirstų skirtingų estetikų mišiniu ar pernelyg dirbtinu deriniu. Tuo pat metu kartu plėtoti istoriją ir jos siužeto vingius reikalauja daug lankstumo, gebėjimo klausytis ir išlaikyti pozityvumą bei kūrybinį įsitraukimą net tada, kai ne viskas sekasi sklandžiai. Buvo ir bendravimo iššūkių – mūsų bendra kalba anglų, o gyvenome gana toli viena nuo kitos. Taigi kliūčių galėjo būti nemažai, bet nė viena mūsų nesustabdė. Manau, būtent tai ir buvo labiausiai įkvepianti šio bendradarbiavimo dalis. Dar vienas nuostabus dalykas yra tas, kad susipažinome beveik atsitiktinai – maždaug prieš metus – ir nuo to momento tiesiog pradėjome kurti kartu. Toks natūralus kūrybinis ryšys pasitaiko itin retai. Iš tiesų, būtent dėl Kornelijos ir tapau šio projekto dalimi. Turiu nemažai bičiulių, su kuriais dalijamės panašiu vizualiniu mąstymu, ir jau seniai svarstydavau apie bendrą projektą su kitu kūrėju, tačiau su Kornelija viskas įvyko taip spontaniškai ir organiškai, kad nuo pat pradžių atrodė – taip ir turi būti.

Buvau šiek tiek susipažinusi su keliais Lietuvos autoriais per „Kuš!“ – mažą nepriklausomą Latvijos leidyklą, veikiančią nuo 2007 metų ir garsėjančią savo nepriklausomais komiksais bei trumpų angliškų antologijų serijomis. Vis dėlto turiu pripažinti, kad mano žinios tuo ir baigėsi. Kornelijos kūrybą pažinojau jau anksčiau – buvau sužavėta jos vabzdžių iliustracijomis, kurias mačiau pernai Bolonijos knygų mugėje, o vėliau, susitikus gyvai, turėjau galimybę labiau įsigilinti į jos darbus. Būtent per Korneliją atradau daugiau Lietuvos nepriklausomos scenos, ypač Kaune. Ji supažindino mane su „Hands On Press“ – nepriklausomu spaudos ir savilaidos studijos projektu, orientuotu į mažus tiražus, analogines spausdinimo technikas ir vizualiųjų menininkų palaikymą. Su šia studija praėjusių metų rugsėjį surengėme bendrą parodą „Something Sweet“, kurioje sujungėme keramikos darbus ir risografijos spaudinius. Taip pat atradau leidyklą „Misteris Pinkmanas“ ir tokių autorių kaip Ūla Rugevičiūtė Rugytė, Lina Dūdaitė ir Marius Jonutis kūrybą. Su Kornelija taip pat turėjome galimybę surengti pokalbį nuostabioje Ąžuolyno bibliotekoje – tai įvyko „Ėėė“ grupės, Lietuvos iliustruotojų asociacijos, kvietimu ir tapo puikia bendravimo bei kūrybinių mainų akimirka su auditorija. Esu tikra, kad dar atrasiu daugybę įdomių menininkų ir projektų per festivalį „Kūrėjų sala“. Visa ši patirtis gerokai praplėtė mano akiratį – turėjau progą sutikti tiek daug iš tiesų talentingų žmonių. Labiausiai mane sužavėjo ne tik aukštas atrastos kūrybos lygis, bet ir kolegų kūrėjų šiluma ir nuoširdumas. Kornelija: Man turbūt labiausiai netikėta buvo pamatyti, kaip panašiai gali mąstyti du žmonės! Tai buvo neįtikėtina patirtis – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad man teks taip dirbti. Ir ne tik netikėta, bet ir labai įkvepianti patirtis, nes mane nuolat žavėjo, kaip Giulia mąsto kūrybos procese.

Giulios kūrybą pažinojau jau seniau – sekiau jos meninį kelią ir visada žavėjausi tomis gražiomis, laisvomis jos iliustracijomis, turinčiomis tiek charakterio! Kai sužinojau, kad šis projektas įvyks ir kad turėsime dirbti poromis, iš karto žinojau, kad noriu dirbti su Giulia. Tad šiek tiek „pastūmiau“ įvykius ir paklausiau, ar ji sutiktų būti mano bendrininkė šiame kūrybiniame „nusikaltime“ – ir tai išsipildė. Per šį projektą mano meilė Giulios kūrybai tik dar labiau sustiprėjo. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ateityje dar turėsime progų kartu kurti – komiksą, knygą ar įveikti bet kokį kitą bendrą projektą. – Akvile, Rebecca, jūsų komiksai „Tai matosi tik tamsoje / Bailiukų draugija“ – nors labai skirtingi savo stiliumi ir grafine raiška – atrodo tarsi tęstų tą pačią istoriją. Kaip atrodė jūsų bendras kūrybinis procesas? Akvilė: Mes susitikome Bolonijoje pavasarį, trumpoje rezidencijoje, skirtoje išvystyti idėją šiam komiksui. Kartu vaikščiojome po miestą, botanikos sodą… Ir vykdėm pačių sugalvotas kūrybines užduotis, vedėm mini dirbtuves viena kitai. Botanikos sode dėmesį atkreipėme į kai kuriuos elementus, kurie sutapo, pavyzdžiui, į keistą šaką, primenančią drakoną.

Rašėme kiekviena savo istoriją atskirai, bet kai kurie dalykai buvo panašūs, nes įkvėpimo sėmėmės iš tų pačių pasivaikščiojimų. Perskaičiusios savo istorijas viena kitai, nusprendėme tuos panašius dalykus dar labiau suvienodinti ir sukurti jausmą skaitytojui, kad veiksmas vyksta toje pačioje erdvėje, tik galbūt skirtingu laiku. Pavyzdžiui, viename komikse lūžta šaka, o kitame veikėjai randa jau sulaužytą šaką. Mūsų savaitė Bolonijoje baigėsi jonvabalių stebėjimo ekskursija užmiestyje. Tai buvo įspūdingiausias įvykis, galiausiai tapęs mūsų abiejų komiksų kulminacija. Rebecca: Pradėdamos kūrybinį procesą viena kitai surengėme savotiškas dirbtuves – kad išlaisvintume atsirandančias įkvėpimo kryptis ir geriau suprastume viena kitos piešimo būdą. Labai greitai atradome bendrą jautrumą gamtai ir vaikystei. Mums patiko idėja sukurti istoriją, kuri niekada iki galo nesibaigia, tarsi atsispindi pati savyje. Norėjome išlaikyti mūsų abiejų piešimo ir rašymo manieras, todėl ieškojome tokio pasakojimo būdo, kuriame šie du skirtingi stiliai galėtų veikti kaip organiškas, logiškas pasakojimas. Mūsų veikėjai, daug klaidžioję ir ieškoję savo atskiruose pasauliuose, galiausiai atranda tarsi lygiagretų pasaulį, į kurį iš tiesų negali patekti (tai žymi puslapio sulankstymas – neįveikiama riba), tačiau jiems pavyksta užmegzti ryšį.

Taip paaiškėja, kad tai, kas nutinka vienoje istorijoje, – nulūžusi šakelė, paukščio paliktos žymės ir pan. – atsispindi kitame pasaulyje kaip lygiagrečiai vykstantis įvykis ar to paties reiškinio aidai kitame laike. Mums patiko mintis palikti vaikams laisvę patiems užpildyti tą tarpą ir atrasti savus atsakymus į šią paslaptį. Norėjome atrasti būdą kurti komiksus vaikams taip, kad jie nesumenkintų pačios vaikystės, o priešingai – suteiktų jai galimybę įsitraukti į sudėtingesnes, daugiasluoksnes, tačiau vis dar prieinamas istorijas. Siekėme, kad veikėjai turėtų sielas, artimas vaikų pasauliui, o jų istorijos taptų augimo ir savęs pažinimo kelionėmis. Mūsų komiksas skirtas šiek tiek vyresniems vaikams – tiems, kurie jau stovi ant paauglystės slenksčio. Norėjome jiems pasakyti, kad net jei kartais jautiesi sutrikęs, visada egzistuoja kelias atgal į save – o dažnai tai atrandi tada, kai nustoji būti savo pasaulio centru ir pajunti esąs dalimi kažko didesnio. Mano personažai gimė pasivaikščiojimo metu, kai kartu su Akvile radome keletą klevų sėklų. Jos buvo tokios gražios, kad pagalvojau: jos čia buvo tam, kad aš jas surasčiau – tarsi ženklai, palikti kažkieno, kas mus stebi. Esu labai jautri ženklams ir norėjau, kad tokie būtų ir mano veikėjai.

Komikso pavadinimas taip pat susijęs su projektu, kurį kuriu kartu su artimu savo bičiuliu Davide’u Minciaroni – puikiu komiksų kūrėju ir iliustratoriumi. Būtent jis vieną vakarą nusivedė mus su Akvile ieškoti jonvabalių – tam tikra prasme šis komiksas pasakoja ir apie tą draugystę, ir apie naktinį nuotykį. Davide’as daug geriau už mane jaučia, kas šiame pasaulyje gyva, ir tikiuosi, kad visada iš jo mokysiuosi.

– Kaip gimė jūsų personažai – mažoji varlė, fėjos, Dorina, Čerubinas ir kiti? Iš kokių gelmių ar įkvėpimo šaltinių jie kilo? Akvilė: Mane įkvėpė Robinos Wall Kimmerer knyga „Saldžiosios žolės pynimas“ (Braiding Sweetgrass), kurioje aprašomas Amerikos čiabuvių požiūris į gamtą, jai suteikiama lygybė žmogui. Knygą skaičiau prieš kelerius metus gyvendama sode. Iš ten ir atsirado šnekančios žemuogės. Pamenu, darydama jogą, pasitiesusi kilimėlį ant žolės žiūrėdavau į prašliaužiančią sraigę ir galvodavau, kaip ji jaučiasi, kur keliauja. Šis komiksas buvo tiesiog būdas tai maksimaliai išnaudoti, duoti laukinei gamtai balsus. Aišku, galbūt realybėje jie turėtų kitų problemų, šnekėtų apie kitus dalykus. Tam tikra prasme rašiau vis tiek iš žmogiškosios perspektyvos. Mano veikėjas varliukas atsirado pamačius labai mielus varliukus botanikos sode. Nežinau, ar neužkroviau jam pernelyg didelės naštos, duodama pačiam dorotis su brolio netektimi – vis dėlto tai istorija vaikams! Bet mane labai jaudina žmonių nepagarba gyvūnų pasauliui, todėl norėjau įtraukti laukinių gyvūnų brakonieriavimo temą. Rebeca: Norėjome perteikti jausmą, kurį abi stipriai jaučiame (paaiškėjo, kad turėjome panašias močiutes – magiškas moteris), artumą animizmui ir daiktų gyvybei. Pagrindinė mums skirta tema buvo susijusi su postantropocenu, o mano mąstymą nuo seno veikia Donnos Haraway teorijos, taip pat Tovės Jansson „Muminukai“ ir ypač Francesco Tullio Altano sukurta „Pimpa“ (tai balta kalytė raudonais taškeliais, didelėmis pėdomis ir trumpa uodega, tapusi vienu atpažįstamiausių Italijos vaikų komiksų personažų – J. T.). Pastaroji, kaip gražiai rašo Giovanna Zoboli „Doppiozero“ straipsnyje, gali būti laikoma viena didžiųjų „džiaugsmo filosofijos“ mąstytojų, bet kartu ir visų daiktų animizmo filosofe. Pimpa savo džiaugsmu ir smalsumu pažadina aplinkinį pasaulį – mylėdama ar kalbindama daiktus ji prikelia juos gyventi. Man tai atrodo nepaprastai galinga mintis, kuria nuoširdžiai tikiu.

Dalykai yra gyvi – jie turi akis, kibirkštį, sąmoningumą; o jei patys tampame panašūs į daiktus, jie tampa panašūs į mus, ir tada galime su jais bendrauti. Mano personažai egzistuoja ties šia jautrumo riba, o Akvilės veikėjai joje natūraliai gyvena. Čerubinas ir Dorina – Donnos Haraway „Chthuluceno“ atžalynas: komposto vaikai, hibridinės, magiškos būtybės, nes jie savyje talpina kitoniškumą – ir būtent taip išmoksta suprasti visų daiktų kalbą. – Ką išmokote viena iš kitos? Ką jums reiškia kurti dviem balsais? Ar buvo lengva rasti bendrą toną ir vizualinį ritmą? Akvilė: Kūryba ir laikas, praleistas kartu, buvo tikrai magiškas, daug kartų nusistebėjome bendrais mūsų pasaulėžiūros sutapimais. Tam tikra prasme jautėsi, kad pačios gyvename panašiame pasaulyje, bet kažkaip paraleliai, nes skiriasi mūsų amžius ir vietovės. Turbūt tai ir atsispindėjo mūsų komikse. Man atrodo, kiekvienai pavyko išlaikyti savo kūrybinę autonomiją ir sukurti bendrus jungties taškus. Kadangi prieš tai viena kitos nepažinojome, šitas kūrybinis susijungimas turėjo įvykti labai greitai ir nuostabu, kad taip ir pavyko. Mane įkvepia Rebeccos piešinio laisvumas, ekspresyvumas, jos idėjų mistiškumas ir veikėjų keistumas. Kadangi dažnai stengiuosi pažaboti savo piešinio laukiniškumą ar idėjų ekscentriškumą, man labai tiko kurti su Rebecca. Rebecca: Dirbti kartu, dviem balsais, buvo labai įkvepianti patirtis – manau, ji šiek tiek išstūmė mus iš įprastos komforto zonos ir paskatino eksperimentuoti. Asmeniškai techniką, kurią naudojau šiame projekte, sukūriau būtent jam. Paprastai, kai dirbu su tušu, piešiu tik juodai baltai, o naudodama guašą – neapibrėžiu formų juodomis linijomis. Šiuo atveju norėjau pasiekti tiek aiškų veikėjų skaitomumą, tiek gyvesnius, tarsi tekančius iš magmos, aplinkos vaizdus.

Būtent Akvilė pasiūlė dirbti sluoksniais. Spalvos buvo piešiamos atskirame lape nuo tušo linijų, kurios apibrėžė elementų kontūrus. Akvilė – puiki profesionalė: labai rami, švelni ir kartu ryžtinga. Visos šios savybės padėjo ir man pačiai dirbti su džiaugsmu, lengvumu, nepasiduodant per dideliam analizavimui. Man atrodo, kad labai svarbu buvo tai, jog tarp mūsų atsirado abipusė pagarba ir smalsumas viena kitos darbui, taip pat – erdvė nuoširdžiai klausytis ir kantriai laukti. Dienos, kai gimė mūsų istorija, buvo išskirtinės ir aš stengiausi kuo labiau perteikti tą nuostabos ir atradimo jausmą.

Menininkes kalbino Jurga Tumasonytė

Komiksai iš antropoceno: pokalbis su lietuvių ir italų menininkėmis

GALERIJA