Informacinė kampanija „Drąsa skaityti”
Knygos buvo draudžiamos visais laikais ir dėl įvairiausių priežasčių, nemažai kurių šiandien mums gali atrodyti keistos, net juokingos. Gali ir nemenkai papiktinti, ypač jei taip pasielgiama su puikia ir mūsų mylima knyga.
Knygų draudimo formų galybė – vienos jų akivaizdžios ir net brutalios, pavyzdžiui, viešas knygų deginimas ar kitoks sunaikinimas, arba viešas paskelbimas, kad viena ar kita knyga uždraudžiama. Tačiau daug ir tylių, ne taip pastebimų cenzūros formų, štai, pavyzdžiui, užtenka kad kas nors, turintis galią, imtų ir iš bibliotekų lentynų išimtų neįtikusias knygas. Skaitytojas, žinantis, ko ieško, jų greitai pasigestų, tačiau tas, kuris nežino, bet nori atrasti – gali manyti, kad tam tikromis temomis niekas nerašo, neverčia ir nespausdina. Galima ir knygą iškupiūruoti dar leidybiniame procese, pavyzdžiui, taip sovietmečiu neretai buvo elgiamasi, ir tik po daugelio metų atgavę laisvę sužinojome, kokie yra tikrieji kūriniai. O kur dar savicenzūros klausimai, kai autoriai nedrįsta rašyti tam tikromis temomis ar tam tikrais būdais, nors norėtų, bet bijo visuomenės ir gal net valstybės institucijų, šeimos reakcijos, bijo išsišokti, patekti į skandalą. Be abejo, panašią savicenzūrą gali patirti ir leidyklos, rinkdamosi, ką leisti ir ko geriau privengti.
Vis dėlto tikriausiai paklausti, kur daugiausia knygos draudžiamos, imtumėte galvoti apie totalitarines, diktatoriškas, teokratines valstybes, kur knygas ir kitas informacijos sklaidos medijas griežtai prižiūri valstybinės institucijos. Tame tiesos tikrai daug, deja, ir save demokratiškomis vadinančios šalys įsivelia į cenzūrą. Pavyzdžiui, JAV – knygų draudimai tapę kone kasdienybe, vienų ar kitų valstijų viešosios ir ypač mokyklų bibliotekos nuolat aktyvistų ir net politinių grupių spaudžiamos išimti, paslėpti, nepirkti knygų, kurios esą netinkamos mokiniams.
Kodėl knygos draudžiamos?
Nes neatitinka valstybės politinės vizijos.
Nes jose yra netinkamais laikomų žodžių.
Nes jose yra sekso scenų.
Nes jose yra kalbančių gyvūnų.
Nes tikima, kad jos paskatino savižudybes.
Nes manoma, kad jos žalingos žmonių moralei.
Nes manoma, kad jos per sudėtingos vaikams.
Nes jose per atvirai pasakojama apie biologinius procesus.
Nes jose vaizduojamas narkotikų vartojimas.
Nes jose yra magijos ir burtų.
Nes manoma, kad apie tam tikrus dalykus vaikams pasakoti negalima, net jei tie dalykai nutinka realiems vaikams.
Nes neįtinka autoriaus politinės pažiūros…
Argumentų gausybė, bet ar bent vienas įtikina? Ar kada svarstei, kad tavo mėgstama knyga galėtų būti uždrausta? Kaip dėl to jaustumeis? Ir kaip pati / pats manai, ar reikėtų uždrausti kokią nors knygą? Kodėl? O gal manai, kad nė vienos knygos, kad ir kas joje būtų parašyta, uždrausti negalima?
Šių metų literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“ tema – cenzūra. Siekdami supažindinti skaitytojus su kai kuriomis iš įvairiais laikais skirtingose šalyse draustomis knygomis, parengėme trumpus šių knygų pristatymus (pažadame, kai kurie faktai tikrai jus nustebins!).
O trijose Vilniaus vietose – kurias netrukus paskelbsime – rasite kortelių be cenzūros automatus, išduodančius menininko Antano Dubros iliustruotas korteles, kuriose pateikti faktai apie draustas knygas.
Įvadinį tekstą ir informaciją apie uždraustas knygas parengė vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė.
Kortelių be cenzūros automatus ir kortelių iliustracijas kūrė menininkas Antanas Dubra.
Projekto grafinio dizaino autorė Miglė Vasiliauskaitė.
Kampanijos idėja Justinas Vancevičius.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Festivalio partneris LRT vaikai.
GALERIJA
